Staigiai perėjus iš komunistinės nomenklatūros į nepriklausomą Lietuvą, siekiant kuo spartesnio šalies augimo, visą politiką imta koncentruoti į ekonominių rodiklių gerinimą, nes manyta, jog tik ekonominė gerovė sutvarkys visas šalies problemas ir užglaistys trūkumus, tačiau čia ir buvo akivaizdžiai suklysta...

Dėl perdėto dėmesio materialiniam žmogaus pasauliui nustota rūpintis pamatinėmis vertybėms — tuo, kas turėjo aukso vertę prieš 17 metų, kai buvo be baimės pasipriešinta komunistų diktatūrai ir galutinai iškovota Lietuvos nepriklausomybė. Deja, didžioji dalis žmonių jau nebenešioja širdyje to, kas neleido nuleisti rankų sunkiomis akimirkomis. Vartotojiškas pasaulis privertė pamiršti, kas yra tikrosios vertybės, tad jaunoji karta gali nebesužinoti, kokia jų reikšmė ir svarba.

Siekdami pasivyti Vakarus gana stipriai perlenkėme lazdą, kuri dėl netolygiai paskirstyto spaudimo ėmė lūžti ypač vienoje, iš pirmo žvilgsnio nereikšmingoje vietoje — vertybių ir mentaliteto srityje. Na, o dabar jau matome, jog reikia taisyti padėtį, kitu atveju ateitis nieko gera nežada. Jau ir dabar žmonės nepaliaujamai emigruoja, palikdami savo vyrus, žmonas, vaikus, tėvus. Ir baisiausia, jog Lietuva paliekama ne dėl stambesnio grašio, nors vyriausybė nuolat būtent tai akcentuoja, bet dėl gilesnių dalykų: tokių kaip prasmės deficitas, nepasitikėjimas valstybe, politikais, gudriai šmėžuojanti korupcija.

Šiandien jau pradinukui kalamas į galvą gebėjimas veidmainiškai prisitaikyti prie situacijos, nes konformizmas, pasak mūsų visuomenės,- vienas sėkmingiausių ir veiksmingiausių būdų, siekiant trokštamo rezultato. „Lipimas per galvas“ suprantamas kaip teigiamas dalykas, leidžiantis išgyventi šiame žiauriame pasaulyje — juk „išgyvena tik stipriausieji, tad tikslas pateisina priemones“. Argi po tokių auklėjimo formų galime stebėtis, jog visuomenė išsigimsta ir pradeda ne tik toleruoti, bet ir remtis iš pradžių lengvu melu, apgavystėmis, kas ilgainiui perauga į dar didesnius nusikaltimus?

Dažnai karjerizmas, besaikis garbės ir valdžios troškimas palaidoja šeimos vertybes. Skaudu, kai iš pirmo žvilgsnio gražioje šeimoje jau po mėnesio ar net anksčiau pirmagimis kūdikėlis paliekamas prižiūrėti auklei ar seneliams, tačiau ne dėl to, kad šeima vos suduria galą su galu ir tėvams reikia sunkiai dirbti. Tikrai ne todėl. Jų sąskaitose pinigų pakanka, tačiau gimęs vaikas ir jo nuolatinė priežiūra reikalauja per daug laiko, o tai trukdo siekti besaikės ir neapskaičiuotos pagal galimybes karjeros. Kopiant karjeros laiptais, išpeštas postas nebūtinai gali būti reikšmingas, nebūtinai asmenys yra jo nusipelnę savo darbais ar veiksmais, tačiau juos veikia besaikis poreikis gauti viską ir galbūt nelegalūs susitarimai. Atrodo, jog visuomenė, matydama tokį asmenų nejautrumą, tiesiog turėtų jiems neleisti gauti to, ko jie nėra verti, tačiau karjeristai, naudodamiesi veidmainiavimu, dažnai sugeba žmones apvynioti aplink pirštą ir sudaro sąlygas patikėti jų „nuoširdumu“. Visai nenuostabu, kad vaikas išaugęs tokioje šeimoje, kurioje nesulaukė tėvų šilumos ir meilės, užaugęs pasielgs su savo vaikais irgi nejautriai. Be to, nežinia, ar jaunuolis įveiks agresijos protrūkį, dažnai atsirandantį dėl tėvų šilumos ir dėmesio stokos, tad jau paauglystės metais pasirinks nedoros kelią.

Tačiau kas sukūrė tokį žiaurų pasaulį? Ar ne mes patys? Susimąstykime ir imkimės keistis nuo savęs — atsigręžkime į tikrąsias vertybes, o tiems „sugadintiems“ ir nenorintiems pasitaisyti žmonėms neleiskime klestėti ir drausminkime. Netoleruokime jų veidmainiškų poelgių. Tik tuomet, kai imsimės priemonių ir nesusitaikysime su žiauria tiesa, mes nebebūsime bejausmiai gyvūnai ir galėsime tęsti stabilių bei kokybiškų pamatų statymą tai valstybei, kuri buvo sukurta ir pradėjo klestėti tik dėl vertybinio pagrindo,- tik tuomet turėsime valstybę tokią, kokios siekiame.

Vesta Ratkevičiūtė